Vaiko mokymas ir lavinimas yra viena tų sričių, kurias iš šeimos perėmė valstybė. Viena vertus, nuolat dirbantiems tėvams nuo pečių nukrenta didelis rūpestis, kita vertus, švietimo sistemai mūsų šalyje toli iki tobulumo. Ypač tai aktualu šiandien, kai laimėtoju gali būti tik turėdamas novatoriškų idėjų ar būdamas savo srities profesionalas. Mokykla to nemoko. Mokykla spraudžia į rėmus, kuriuos paskui turime laužyti. Ar mes turime pasirinkimą? Taip. Tai – ir Lietuvoje jau populiarėjantis vaikų mokymas namuose, kurį skatina Mokymosi šeimoje asociacijos nariai. Šiandien apžvelgsime vieną kritinį tokio mokymo aspektą.
„Annie Reneau (Motherhood and more blogo autorė) rašo, kad JAV yra apie 2 milijonai šeimų, kurių vaikai mokosi šeimoje. Angliškai tai – taip vadinamas Homeschooling’as. Dažniausiai joms užduodamas klausimas – „kaip dėl socializacijos?“ Perskaičiusi vienos mamos, turinčios žymiai daugiau patirties ir namuose mokančios tris savo vaikus, straipsnį, žinosiu ką atsakyti. Ji prisipažįsta, kad prieš susilaukdama vaikų taip pat klausdavo to paties, tačiau dabar, kai jos vyriausiasis namuose mokytas vaikas yra studentiško amžiaus, toks klausimas atrodo visiškai kvailas. Ne nusikaltimas to klausti, tačiau akivaizdu, kad toks klausimas visiškai neesminis ir nieko nekeičiantis. Štai kodėl:
Namuose mokomi vaikai netampa izoliuoti
Namuose auginančios vaikus šeimos dažnai išvyksta iš namų. Labai dažnai. O kai palieki namus, juk susitinki su kitais žmonėmis ir su jais bendrauji. Vaikai dalyvauja užklasinėje veikloje, lanko būrelius nepriklausomai nuo to, ar mokosi namuose, ar mokykloje. Jeigu šeima aktyviai tikinti, ji gali dalyvauti religinės bendruomenės veikloje. Šeimos turi draugų, gyvenančių skirtingoje aplinkoje. O šie draugai neretai turi skirtingo amžiaus vaikų. Vienintelė socializacija, kurios negauna namuose besimokantys vaikai, yra viešosios mokyklos socializacija.
Apie tai galima daug kalbėti, tačiau pirmiausia vertėtų pradėtų nuo patyčių, kurios yra labai aktuali ir skaudi tema mūsų visuomenėje. Nėra taip, kad jų visiškai nebūtų namuose mokančių vaikus šeimų bendruomenėje, tačiau jos yra žymiai retesnės. Kai kurie žmonės galvoja, kad vaikų nereikia saugoti nuo patyčių, nes tokiu būdu jie stiprins savo charakterį. Bet juk nebūtina pulti meškai į glėbį, kad išmoktum išgyvenimo pagrindų. Ko gero, yra labai mažai vaikų, galinčių sutelkti tvirtumą ir atkaklumą, taip anksti užsiauginti storą odą ir savigarbos jausmą, kad atremtų patyčias be neigiamų pasekmių. Gali būti, kad dažniausiai patyčios kenčiamos tol, kol neišaugamos. Kitais atvejais pasekmės gali būti tragiškos. Tai didelė problema, ir tėvai turėtų kaip įmanoma stengtis apsaugoti vaikus nuo tokių beprasmių kovų. Jų energija, gebėjimai ir charakterio savybės gali būti panaudotos kur kas naudingiau ir efektyviau. Vaikai mokosi kaip bendrauti su sudėtingomis asmenybėmis ir ginti save normaliuose socialiniuose santykiuose. Tai normalus ir sveikas būdas ugdyti šiuos įgūdžius.
Socializacija – mokėjimas bendrauti su skirtingais žmonėmis, skirtingose situacijose
Tad kas nusprendė, kad trylikamečio socializacijai labiausiai tinka kiti 500 trylikamečių? Vaikams naudingas bendravimas su įvairaus amžiaus žmonėmis, nuo jaunesnių vaikų iki vyresnių senolių. Sėdėjimas didžiąją dienos dalį patalpoje su 30 kitų to paties amžiaus žmonių neatspindi gyvenimo „realiame pasaulyje”. Tiesą sakant, viešosios mokyklos socializacija labai silpnai paruošia vaikus gyvenimui realiame pasaulyje.
Vaikai turi draugų. Gerų draugų. Ir tai yra labai svarbu. Tačiau svarbiausias yra į šeimą orientuotas prieraišumas, ko mes jiems ir norime. Tai nereiškia, kad to negali pasiekti šeimos, kurių vaikai lanko mokyklą, bet mokant vaikus šeimoje to pasiekti daug paprasčiau. Psichologas Gordon’as Neufeld’as parašė visa knygą apie į bendraamžius orientuotą kultūrą (Hold On to Your Kids: Why Parents Need to Matter More than Peers), kuri tik paneigia mokyklinės socializacijos būtinybę. Mes norime, kad vaikams autoritetas pirmiausia būtų tėvai ir vyresnieji, o ne vaikai vienas kitam. Dabar nėra prasmės žiūrėti į praeitį pro rožinius akinius, tačiau naturalus auklėjimas su aplinkinių vyresnių žmonių pagalba yra tai, ką prarado mūsų moderni šiandieninė visuomenė.
Ko gero, daugelis žmonių, susirūpinusių šeimose besimokančių vaikų socializacija, klausia: „Ar nebaisu, kad vaikas bus socialiai atsilikęs ar nedrąsus?” Tiesa, namuose mokyti vaikai gali atrodyti keistai, nes jie mažiau susiduria su pop kultūra. Jų interesai dažnai nesutampa su tuo, kas „ant bangos” tarp to paties amžiaus mokyklinukų. Jie nežino visų populiariausių juokelių. Pratusiems prie mokyklinės sistemos, tokių dalykų nežinojimas gali atrodyti kaip atsilikimas. Bet iš tiesų, kam tai rūpi? Plačiai žiūrint tai visiškai nereikšminga. Juk geriau vaikas sektų savo aistra, kuri nėra cool, nei tuščiai švaistytų savo laiką ir energiją bandydamas apsibrėžti kažkokio savavališko socialinio šablono rėmais. Be to, turbūt visi pažįstame ir mokyklą lankančių „keistų” ar „socialiai atsilikusių” vaikų. Šeimoje besimokantys vaikai mažų mažiausiai gali būti savimi būdami kitokie, nei kiti be jokių epitetų ir nemalonaus jausmo, kad esi kitoks ir nepritampantis.
Straipsnio autorė Annie Reneau paklausta, ar nesijaudina dėl socializacijos, atsako: „Nė kiek. Galiu jaudintis dėl jų mokymosi įpročių ar per vėlaus ėjimo miegoti, bet dėl socializacijos? Ne, viskas gerai”.
Šaltinis: http://simplehomeschool.net/socialization/?fref=gc
Vertė: 4seasonsfamily.org