Kodėl mokyklos nemoko?
John Taylor Gatto
„Priimu šį apdovanojimą vardu visų puikių mokytojų, kuriuos per šiuos metus pažinojau, kurie kovojo sąžiningai sudarydami sandorius su vaikais vyrų ir moterų, kurie niekada nenurimsta, visada užduoda klausimus, visada galinėjasi dėl galutinio sąvokos „švietimas“ apibrėžimo. Metų Mokytojas nėra geriausias mokytojas artimoje aplinkoje – šie žmonės yra per tylūs, kad būtų lengvai pastebėti, bet jie yra standartų nešėjai, šių privačių asmenų, kurie mielai praleidžia gyvenimą vaikų paslaugoms, simbolis. Šis apdovanojimas yra tiek pat jų, kiek ir mano.
Mes gyvename didžiulės mokyklos krizės laikais. Mūsų vaikai yra skaitymo, rašymo ir aritmetikos gebėjimų rezultatų apačioje tarp devyniolikos kitų industrinių tautų. Visiškame dugne. Pasaulio narkotikų ekonomika yra paremta mūsų pačių prekių vartojimu. Jeigu mes nepirktume tiek daug svajonių miltelių, verslas žlugtų – mokyklos yra svarbios jų išparduotuvės. Mūsų paauglių savižudybių skaičius yra aukščiausias pasaulyje, o besižudantys vaikai didžiąja dalimi yra iš turtingų šeimų, ne vargšų. Manhattan‘e 50 procentų naujų santuokų tęsiasi mažiau nei penkerius metus. Taigi kažkas aiškiai yra negerai.
Mūsų mokyklos krizė yra didesnės socialinės krizės atspindys. Atrodo, kad mes pametėme savo tapatybę. Vaikai ir vyresni žmonės yra atskirti nuo pasaulio reikalų iki beprecedenčio lygio – niekas su jais daugiau nebekalba, o be vaikų ir senų žmonių mūsų kasdieniame gyvenime visuomenė neturi nei ateities, nei praeities, tik tebesitęsiančią dabartį. Tiesą sakant, sąvoka „visuomenė“ sunkiai taikoma tam mūsų vieno su kitu bendravimo būdui. Mes gyvename tinkluose, o ne bendruomenėse ir kiekvienas, aš žinau, dėl to yra vienišas. Keistu būdu mokykla šioje tragedijoje tampa pagrindiniu veikėju, nes ji atlieka svarbų vaidmenį išplėsdama problemas tarp socialinių klasių. Naudodami mokyklas kaip rūšiavimo mechanizmą mes atsiduriame kelyje į kastų sistemos kūrimą, užpildytą neliečiamųjų, kurie klajoja po pogrindžio traukinius prašydami išmaldos ir miegodami gatvėse.
Per savo 25-erius mokytojavimo metus aš pastebėjau žavingą fenomeną – mokyklos ir mokyklinimas yra vis mažiau reikšmingi didžiausioms pasaulio įmonėms. Daugiau niekas nebetiki, kad mokslininkai ugdomi mokslo pamokose, o politikai – pilietiškumo pamokose ar poetai – anglų kalbos pamokose. Tiesa tame, kad mokykla nemoko nieko, išskyrus kaip paklusti įsakymams. Tai man didelė paslaptis, nes tūkstančiai žmonių, tokių kaip mokytojai ir administracija, rūpinasi darbu mokyklose, bet abstrakti institucinė logika nugali jų individualų įnašą. Nors mokytojai dirba sunkiai ir rūpestingai, institucija yra psichopatinė – ji neturi sąžinės. Ji naudoja skambutį, kuriam suskambėjus jaunuolis vidury poemos rašymo privalo užversti sąsiuvinį ir judėti į kitą kamerą, kur turi įsiminti, kad žmogus ir bezdžionė kilo iš to paties protėvio.
Mūsų privalomo mokyklinimo forma yra maždaug 1850-ųjų metų Masačiusetso valstijos išradimas, kuris kėlė pasipriešinimą, kartais ginkluotą. Maždaug 80 procentų Masačiusetso populiacijos, paskutinė tolima gyvenvietė Barstable‘is, neatidavė savo vaikų iki 1880-ųjų, kuomet teritorija buvo užimta kariuomenės ir vaikai buvo ginklu priversti eiti į mokyklą.
Dabar tai yra keistas faktas apmąstymams. Senatoriaus Ted Kennedy administracija ne per seniausiai išleido dokumentą, teigiantį, kad iki privalomo švietimo valstybės raštingumo lygis buvo 98 procentai, o po jo įvedimo lygis niekada nebesiekė daugiau 91 procento, koks jis buvo 1990-aisiais. Tikiuosi, tai Jus sudomins.
Yra dar viena įdomi detalė apmąstymams. Mokymo šeimoje judėjimas pakankamai išaugo iki tokio lygio, kad pusantro milijono jaunų žmonių yra mokomi išimtinai savo tėvų. Pastarąjį mėnesį švietimo spauda paskelbė puikią naujieną, kad šeimoje mokyti vaikai yra 5 ar net 10 metų brandesni savo mąstymu nei oficialiai mokomi vaikai.
Nemanau, kad mes greitai atsikratysime mokyklos – tikrai ne kol aš gyvas, bet jeigu mes keičiame tai, kas sparčiai tampa neišmanymo katastrofa, turime suprasti, kad mokyklos institucija mokyklina labai gerai, bet ji „nešviečia“ – tai kertinis idėjos elementas. Tai ne blogų mokytojų ar nepakankamų lėšų problema, tai tiesiog neįmanoma, nes švietimas ir mokyklinimas nėra tas pats.
Mokyklos buvo sukurtos Horace Mann‘o kaip populiacijos masės mokslinės vadybos instrumentas, prie kurio prisidėjo Barnard Sears ir Harper iš Čikagos universiteto, Thorndyke iš Kolumbijos mokytojų koledžo, taip pat keli kiti vyrai. Mokyklos yra sukurtos tam, kad taikant formules formuotų žmones, kurių mąstymas ir elgesys nuspėjamas ir gali būti kontroliuojamas.
Labai didele apimtimi mokyklos sugebėjo tai padaryti. Bet mūsų visuomenė skaldosi, o tokioje visuomenėje tik savimi pasitikintys žmonės yra sėkmingi, jie tikri tuo, ką daro, ir yra individualistai. Visuomenė, kuri saugo priklausomus ir silpnus, miršta. Mokyklinimo produktai yra, kaip aš sakau, nereikšmingi. Gerai išmokyklinti žmonės yra nereikšmingi. Jie gali pardavinėti filmus ar skutimosi peiliukus, stumdyti popierius ar kalbėti telefonu, arba sėdėti tušti be minčių priešais mirgantį kompiuterį, bet kaip žmonės jie beverčiai. Beverčiai kitiems ir beverčiai sau.
Kasdienė mus supanti nelaimė yra, mano manymu, didžiąja dalimi nulemta fakto, kaip Paul‘as Goodman‘as prieš trisdešimt metų teigė, kad mes verčiame savo vaikus augti absurdiškai. Kiekviena mokyklos reforma turi kovoti su šiom nesąmonėm. Absurdiška ir negyvenimiška būti dalimi sistemos, kuri verčia tave sėdėti įkalintam su to paties amžiaus ir tos pačios socialinės klasės žmonėmis. Ši sistema sėkmingai atskiria tave nuo begalinės gyenimo įvairovės ir skirtybių sinergijos. Išties ji izoliuoja tave nuo tavo paties dalies ir ateities vertindama tave pagal besitęsiančią dabartį panašiai, kaip tai daro televizija. Absurdiška ir negyvenimiška būti sistemos dalimi, kuri verčia tave klausyti svetimo žmogaus, skaitančio poeziją, kai tu nori mokytis konstruoti pastatus arba sėdėti su svetimu žmogumi ir diskutuoti, kaip konstruoti pastatus, kai tu nori skaityti poeziją. Absurdiška ir negyvenimiška judėti iš kameros į kamerą pagal skambutį kiekvieną savo natūralios jaunystės dieną institucijoje, kuri draudžia privatumą ir netgi seka paskui tave į namų šventovę reikalaudama daryti savo „namų darbus“.
„Kaip jie išmoks skaityti?“ klausi, ir aš atsakau: „Atsimink Masačiusetso pamokas“. Kai vaikai turi visą savo gyvenimą vietoj pagal amžių suskirstyto ir kamerose užrakinto gyvenimo, jie lengvai išmoks skaityti, rašyti ir aritmetikos, jeigu šie dalykai atsiskleidžia gyvenime, besisukančiame aplink juos.
Reikia turėti omeny, kad Jungtinėse Valstijose beveik niekas, kas rašo, skaito ar skaičiuoja, nėra labai gerbiami. Mes esame kalbėtojų šalis – kalbėtojams mes mokame daugiausia ir juos labiausiai gerbiame, todėl mūsų vaikai nuolat kalba sekdami viešu pavyzdžiu, formuojamu mokytojų ir televizijos. Labai sunku toliau mokyti „pagrindų“, kai jie nebėra pagrindais mūsų sukurtoje visuomenėje.
Šiuo metu dvi institucijos kontroliuoja mūsų vaikų gyvenimus – televizija ir mokyklinimas atitinkama tvarka. Abi jos sumažina tikrą išminties, tvirtumo, nuolankumo ir teisingumo pasaulį iki niekada nesibaigiančios, niekada nesustojančios abstrakcijos. Senesniais amžiais vaikystė ir jaunystė buvo užimta tikru darbu, tikru dosnumu, tikrais nuotykiais, tikromis realistinėmis mentorių, kurie galėtų išmokyti to, ką nori išmokti, paieškomis. Didelė laiko dalis buvo praleidžiama bendruomenės užsiėmimuose, praktikuojant prieraišumą, susitinkant ir studijuojant kiekviename bendruomenės lygyje, mokantis, kaip prižiūrėti namus, ir daug kitų dalykų, reikalingų tapti tikru vyru ar moterimi.
Čia yra mano mokomų vaikų laiko, su kuriuo jie turi susidoroti, apskaičiavimai:
- Iš 168 valandų per savaitę mano vaikai 56 valandas skiria miegui. Jiems lieka 112 valandų per savaitę savęs formavimui.
- Pagal naujausius pranešimus, mano vaikai 55 valandas per savaitę žiūri televiziją. Augti jiems lieka 57 valandos per savaitę.
- Vaikai 30 valandų per savaitę būna mokykloje, maždaug 6 valandas skiria jai pasiruošti, į ją nuvykti bei grįžti namo ir vidutiniškai 7 valandas per savaitę skiria namų darbams. Iš viso 45 valandos. Tuo metu jie yra pastovioje priežiūroje, neturi privataus laiko ir erdvės ir yra drausminami, jeigu nori ginti savo individualumą. Tai palieka jiems 12 valandų per savaitę unikalaus sąmoningumo kūrimui. Žinoma, mano vaikai valgo, tai irgi užima laiko, nedaug, nes jie prarado šeimos vakarienės tradiciją. Bet jeigu mes paskirstytume 3 valandas per savaitę vakarienėms, gautume viso 9 valandas privataus laiko vaikui.
To nepakanka. To nepakanka, ar ne? Žinoma, kuo turtingesnis vaikas, tuo mažiau laiko jis praleidžia prie televizoriaus, bet turtingųjų vaikų laikas yra smulkiai paskirstytas komercinėms pramogoms ir tokioms būtinoms privačioms pamokoms, be to, retai pagal jų pačių norą.
Ir šių dalykų pakanka kosmetiškai sukurti priklausomus žmones, negalinčius savarankiškai užpildyti savo pačių valandų, negalinčių sukurti prasmės linijų, teikiančių substanciją ir malonumą jų egzistencijai. Ši priklausomybė ir bejėgiškumas yra nacionalinė liga ir, aš manau, mokyklinimas, televizija ir pamokos turi su tuo daug darbo.
Pagalvokime apie dalykus, kurie mus žudo kaip naciją – narkotikai, beprasmis varžymasis, rekreacinis seksas, smurto pornografija, azartiniai lošimai, alkoholis ir, blogiausia, – gyvenimas pašvęstas daiktų pirkimui, kaupimas kaip filosofija, visa tai yra nelaisvų asmenų priklausomybės, tai yra mūsų mokyklų neišvengiamai gaminamas prekės ženklas.
Noriu pasakyti, kad efektas vaikams, iš kurių atimamas jų laikas, laikas, skirtas suaugti, ir vertimas juos leisti jį abstrakcijoms, yra didelis. Turi tai išgirsti, nes be šių specifinių patologijų reformų tai bus nieko daugiau, kaip fasadas.
- Vaikai, kuriuos aš mokau, yra abejingi suaugusiųjų pasauliui. Tai prieštarauja tūkstantmetei patirčiai. Tyrimai rodo, kad suaugusių žmonių reikalai visuomet buvo mėgstamiausias jaunimo užsiėmimas, bet šiomis dienomis niekas nenori užaugti. Ir kas gali juos kaltinti? Žaislai…
- Vaikai, kuriuos aš mokau, beveik neturi smalsumo, o ką jie daro, yra laikina. Jie negali ilgam susikoncentruoti, net ties tuo, ką patys pasirenka daryti. Ar gali įžvelgti tarpusavio ryšį tarp vėl ir vėl skambančio skambučio, kviečiančio keisti klases, ir šio greitai išnykstančio dėmesio fenomeno?
- Vaikai, kuriuos aš mokau, turi silpną ateities pojūtį, jie nejaučiau kaip neatsiejamai rytojus susijęs su šiandiena. Kaip sakiau anksčiau, jie turi tęstinę dabartį, tam tikrą momentą, kuriame jie yra, ir tai yra jų sąmoningumo riba.
- Vaikai, kuriuos aš mokau, nesuvokia istorijos. Jie neturi supratimo, kaip praeitis nulėmė jų pačių dabartį, apribodama jų pasirinkimus, formuodama jų vertybes ir gyvenimus.
- Vaikai, kuriuos aš mokau, yra žiaurūs vieni kitiems. Jiems trūksta užuojautos nesėkmingiesiems, jie juokiasi iš silpnumo ir jų panieka tiems, kuriems reikia pagalbos, aiškiai pastebima.
- Vaikai, kuriuos aš mokau, yra neramūs dėl intymumo ar atvirumo. Spėju, kad jie yra kaip daugelis įvaikintų žmonių, kuriuos pažįstu – jie negali susitvarkyti su tikru intymumu dėl visą gyvenimą trukusio įpročio saugoti savo slaptą vidinį save didesnėje išorinėje asmenybėje, sudarytoje iš dirbtinių gabaliukų elgesio, kuris pasiskolintas iš televizijos ir išugdytas manipuliuoti mokytojais. Dėl to, kad jie nėra tie, kuriais save pristato, maskuojasi nuo intymumo, o atvirų santykių vengia.
- Vaikai, kuriuos mokau, yra materialistai, sekantys mokytojais, kurie viską „matuoja“ materialistiškai, ir televizijos mentoriais, kurie viską siūlo nemokamai.
- Vaikai, kuriuos aš mokau, yra priklausomi, pasyvūs ir bijantys naujų iššūkių. Tai dažnai maskuojama dirbtiniu drąsos demonstravimu, pykčiu ar agresija, po kuriais yra silpnas vakuumas.
Galėčiau paminėti dar kelias sąlygas, kurias mokyklų reforma turėtų įveikti. Šias patologijas sukūrė mokykla arba televizija, arba jos abi. Tai paprasta aritmetika, skaičiuojanti, kiek viso vaikų laiko suėda mokykla ir televizija. Tai naikina amerikiečių šeimas, jos nebėra savo pačių vaikų švietimo veiksnys. Dėl to kalta televizija ir mokyklinimas.
Ką galime padaryti? Pirmiausia reikia nuožmių nacionalinių debatų, kurie nenutiltų diena iš dienos, metai iš metų. Turime rėkti ir ginčytis dėl šių mokyklinių dalykų, kol jie nebus ištaisyti ar nepataisomai sunaikinti, vienas iš dviejų. Jeigu galime ištaisyti padėtį, gerai, jeigu ne, mokymas šeimoje yra puiki perspektyva. Investavimas į šeimų švietimą nušautų du zuikius vienu šūviu – atkurtų šeimas, taip pataisydamas vaikus.
Tikroji reforma įmanoma, bet ji neturėtų nieko kainuoti. Mes turim persvarstyti pagrindines mokyklinimo prielaidas ir nuspręsti, ko mes norime, kad visi vaikai mokytųsi ir kodėl. 140 metų ši tauta bandė nustatyti tikslus, remdamasi aukščiau esančiu nurodinėjimų centru, sudarytu iš „ekspertų“, centrinio elito ir socialinių inžinierių. Tai neveikė. Ir neveiks. Tai – didelė demokratinių principų išdavystė, kuri šią tautą pavertė eksperimentu. Rusų siekis Rytų Europoje sukurti Platono respubliką išnyko mūsų akyse, mūsų siekis primesti tos pačios rūšies centrinę ortodoksiją naudojant mokyklas kaip instrumentą taip pat yra per siūles, tačiau daug lėčiau ir skausmingiau. Tai neveikia, nes fundamentalūs teiginiai yra mechaniniai, antihumaniški ir priešiški šeimos gyvenimui. Mašininis švietimas gali kontroliuoti gyvenimus, bet jie visada kovos smogdami atgal socialinių patologijų ginklais: narkotikais, smurtu, savidestrukcija, abejingumu ir simptomais, pastebimais vaikuose, kuriuos mokau.
Dabar tinkamas metas grįžti į praeitį ir atsikovoti švietimo filosofiją, kuri veikia. Vienas iš labai man patinkančių dalykų yra tūkstantmečius Europoje gyvavusios valdančiosios klasės. Aš naudojuosi jomis kiek įmanoma daugiau savo paties mokyme šiuolaikinėje institucinėje mokyklinimo sistemoje. Manau, kad tai duoda gerų rezultatų tiek neturtingų, tiek turtingų šeimų vaikams.
Šios elito sistemos švietime branduolys yra idėja, kad savęs pažinimas yra vienintelis tikro pažinimo pagrindas. Šioje sistemoje visur, bet kokiame amžiuje, gali rasti būdų kaip patalpinti vaiką į nevaldomą aplinką su problema, kurią jis turi išspręsti. Kartais problema yra sudėtinga ir rizikinga, tokia kaip šuoliavimas žirgu ar liepimas jam šokinėti, bet žinoma, jog tokios problemos būdavo sėkmingai išsprendžiamos tūkstančių visuomenės elito vaikų dar nesulaukus 10-ies metų amžiaus. Ar gali įsivaizduoti, kas galėtų įveikti tokį iššūkį stokodamas tikėjimo savo jėgomis kažką padaryti? Kartais problema yra vienatvės įsisąmoninimo problema.
Vienas mano buvusių mokinių, Roland Legiardi – Lura, manęs, kad abu jo tėvai mirė nepalikę jam jokio palikimo, paauglystėje pasiėmė dviratį ir vienas keliavo po JAV. Argi keista, kai jis suaugęs būdamas dailide nusprendė filmuoti filmą apie Nikaragvą, nors neturėjo nei pinigų, nei patirties kuriant filmus, ir dar gavo tarptautinį apdovanojimą.
Dabar mes atimame iš vaikų visą laiką, kuris jiems reikalingas savęs pažinimui. Tai turi liautis. Mes turime sukurti mokyklos praktiką, kuri grąžintų vaikams daug laiko, mes turime pasitikėti vaikais ir jų nepriklausomais tyrinėjimais nuo pat pirmųjų jų gyvenimo metų, galbūt mokykloje, bet ne institucinėje aplinkoje. Mes turime sudaryti planus, pagal kuriuos kiekvienas vaikas turėtų šansą vystyti asmeninį unikalumą ir pasitikėjimą savimi.
Neseniai aš paėmiau 70 dolerių ir išsiunčiau 12-kos metų mergaitę iš savo klasės su savo angliškai nekalbančia motina autobusu į Niu Džersio pakrantę susitikti su Sea Bright policijos viršininku papietauti ir atsiprašyti dėl jo pakrantėje teršimo išmetus buteliuką. Mainais į viešą atsiprašymą aš susitariau su viršininku, kad mergaitė galės vieną dieną mokytis mažo miestelio policijoje jos atliekamų procedūrų. Po kelių dienų dar du mano mokomi dvylikamečiai vieni nukeliavo į Pirmąją Vakarinę gatvę iš Harlemo, kur pradėjo mokytis pas laikraščio redaktorių. Kitą savaitę trys mano vaikai atsidūrė Džersio vidury 6 valandą ryto tirdami sunkvežimių kompanijos prezidento mąstymą, kai jis išsiuntė 18 sunkiasvorių automobilių į Dalasą, Čikagą ir Los Andželą.
Ar tai – ypatingi ypatingoje programoje dalyvaujantis vaikai? Viena vertus – taip, bet niekas nežino apie programą. Tik aš ir jie. Jie yra tiesiog mieli vaikai iš centrinio Harlemo, šviesūs ir judrūs, bet taip blogai išmokslinti, kad kai atėjo pas mane, dauguma jų vargiai galėjo teisingai sudėti ar atimti. Ir niekas nežinojo net apie Niu Jorko miesto populiaciją ar kaip toli Niu Jorkas nutolęs nuo Kalifornijos.
Ar tai mane neramina? Žinoma, bet aš esu įsitikinęs, kad kai jie pažins save, jie taps savo pačių mokytojais ir tik savęs mokymas yra tęstinė vertybė.
Turime duoti vaikams laisvo laiko, nes tai raktas į savęs pažinimą. Turime kaip įmanoma greičiau įtraukti juos iš naujo į realų pasaulį, kad laisvas laikas būtų leidžiamas kam kitam nei abstrakcijoms. Tai būtinoji pagalba, ji reikalauja imtis drastiškų veiksmų, nes mūsų vaikai miršta kaip musės dėl mokyklinimo – gero ar blogo. Tai tas pats. Nesvarbu.
Ko dar reikia restruktūrizuotai mokyklos sistemai? Ji turi nustoti būti dirbančios visuomenės parazitu. Iš visų žmonijos vadovėlio puslapių tik mūsų vaikai nieko neprašomi bendrojo gėrio labui. Manau, kad reikia bendruomeninį darbą padaryti privalomąja mokymosi dalimi. Nesavanaudiško veikimo patirtis mokys. Tai greičiausias kelias jaunimui į tikrą atsakomybę gyvenimo kelyje.
Penkerius metus aš vykdžiau programą, kurioje kiekvienam vaikui, turtingam ir vargšui, protingam ir kietam daviau 320 valandų per metus sunkaus darbo bendruomenės labui. Daugybė šių vaikų po kelių metų pas mane sugrįžo suaugę ir teigė, kad vienintelė pagalbos kitam žmogui patirtis pakeitė jų gyvenimus. Aš liepiau pažiūrėti iš naujo, permąstyti tikslus ir vertybes. Tai nutiko, kai jiems buvo 13, mano Lab School programoje, vienintelėje įmanomoje, nes turtingasmano mokyklos rajonas buvo chaose. Kai „stabilumas“ grįžo, programa buvo baigta. Su mišria vaikų grupe tai buvo per sėkminga ir per pigu, kad mums būtų leista tęsti. Mes parodėme, kad brangios elito programos buvo blogos.
Mieste nėra realių problemų trūkumo. Vaikai gali būti paprašyti jas išspręsti mainais į suaugusiųjų pasaulio dėmesį ir pagarbą. Gerai vaikams, gerai mums visiems. Tai mokymo planas, kuris moko teisingumo, vienos iš keturių pamatinių vertybių kiekvienoje elito švietimo sistemoje. Kas yra pagardas turtingiems ir galingiems, be abejonės yra pagardas visiems mums. Maža to, idėja yra absoliučiai nemokama, taip kaip ir visos tikros idėjos švietime. Papildomi pinigai ir papildomi žmonės investuoti į šią sergančią sistemą tik susargdins ją dar labiau.
Nepriklausomi tyrimai, viešosios paslaugos, patirties nuotykiai, didelės privatumo ir nuošalumo dozės, tūkstantis skirtingų mokymų – tai galingas, pigus ir efektyvus būdas pradėti realią mokyklinimo reformą. Bet nei viena didelio masto reforma neveiks ir nepagydys mūsų sužeistų vaikų ir sužeistos visuomenės, kol idėjos „mokykla“ nepaversime atvira ir neįtrauksime šeimos kaip pagrindino švietimo variklio. 1976 metais švedai suprato, kad yra efektyvu apleisti nepageidaujamų vaikų įvaikinimo sistemą ir vietoj to skirti nacionalinį dėmesį ir resursus skatinant natūralias šeimas, kad vaikai, gimę Švedijoje būtų laukiami. Jie nesulaukė visiškos sėkmės, bet pasiekė nepageidaujamų vaikų Švedijoje sumažėjimą nuo 6000 1976-aisiais iki 15 1986-aisiais. Taigi tai įmanoma. Švedai tiesiog pavargo mokėti už socialines nuolaužas, sukurtas vaikų, neauginamų savo biologinių tėvų, todėl jie pradėjo ties tuo kažką daryti. Mes irgi galime.
Šeima yra pagrindinis švietimo variklis. Jeigu mes naudojame mokyklinimą tam, kad atskirtume vaikus nuo tėvų, ir – būkime sąžiningi – tai buvo centrinė mokyklų funkcija, mes tęsiame siaubingą šou, kokį turime dabar. Šeimos mokymo planas yra kiekvieno gero gyvenimo širdyje, mes atsitraukėme nuo tokio plano, laikas jį grąžinti. Kelias į sveiką švietimą mūsų mokyklose veda užgniaužiant šeimos gyvenimo institucijas, mokymosi metu skatinant tėvų ir vaikų sąjungą, kuri sustiprintų šeimyninius ryšius. Tai buvo mano pagrindinis tikslas siunčiant mergaitę ir jos mamą į Džersio pakrantę susitikti su policijos viršininku. Aš turiu daug idėjų, susijusių su šeimos mokymo planu ir spėju, kad daugelis jūsų taip pat turės daug idėjų, jeigu pradės apie tai galvoti. Mūsų didžiausia problema yra kažkoks prisitaikymas galvojant, kad mokyklinimas gali būti reformuotas per mūsų interesus, naudos gavimą iš jo, bet tai tik ištuština visus resursus. Turime reikalauti, kad nauji balsai ir naujos idėjos būtų išgirstos, mano ir tavo. Visi esame pilni televizijos ir spaudos balsų, dešimtmetį trukusių debatų, „ekspertų“ nuomonių. Ekspertai švietime niekuomet nebuvo teisūs, jų „sprendimai“ brangūs, sau tarnaujantys ir visada vedantys į tolesnę centralizaciją. Pakaks. Laikas grįžti į demokratiją, individualumą ir šeimą. Pasakiau ką galvoju. Ačiū.“
Šaltinis: http://www.naturalchild.org/guest/john_gatto.html
Vertė: https://4seasonsfamily.org