Socializacija

Kalbant apie socializaciją, stereotipiškai galvojantis žmogus mano, kad vaikas, kuris yra mokomas šeimoje, kuris mokosi nuotoliniu būdu padedamas mokytojo ar kito jam padedančiojo asmens, sėdi apimtas depresijos vienas namuose tarp keturių sienų apsikrovęs vadovėliais ir sąsiuviniais ir pan… Anaiptol – toks vaikas yra visų pirma laimingas, galėdamas kiekvieną rytą iki valiai išsimiegoti ir atsikelti žvalus, kupinas jėgų, o ne nenoro eiti į mokyklą; toks vaikas būna namie nebūtinai vienas (nekalbant apie suaugusiuosius šalia) – juk jei šalyje yra namų mokymosi galimybė, ir tokių vaikų, nors ir nedaug, bet yra, jie paprastai mielai mokosi vieni su kitais, vieni pas kitus namuose, gamtoje ir kitose tam tinkamose vietose; toks vaikas yra laisvas rinktis, kiek laiko sėdėti prie jam sunkiai įveikiamo matematikos uždavinio (kol galiausiai jį įveiks). Toks vaikas nebijo paklausti tėčio, mamos, savo močiutės ar mokyklos mokytojos(-o) (nuotolinio mokymo atveju), nes jis žino, kad jis gaus atsakymą. Ir jis nebijos iššūkių, žinodamas, kad gyvenime visuomet yra išeitis.

Ką tuo tarpu mes matome mokykloje? Ar dažnas vaikas kelia ranką ir klausia mokytojo(-os) to, kas jam neaišku? Kiek jų, baigę mokyklą iš viso nežino, ką toliau daryti, nes štai nebėra prieš tave stovinčio ir viską nurodinėjančio mokytojo? Galiausiai, kalbant apie bendraamžių bendravimą… Kiek vaikai mokykloje realiai bendrauja? Pamokose, kuomet mokytojas tildo vos perskrodusį tylą vieno ar kito mokinio žodį? Tuomet, kai per pertraukas kokia „kasta“ tyko aukos, idant galėtų ką pašiepti, pastumti, psichologiškai sužlugdyti? Tuomet, kai koks trylikmetis, nusivedęs už tvoros naivų aštuonmetį siūlo jam pirkti kažkokią tabletę (reali šiųmetė situacija iš vienos Vilniaus progimnazijos)?

Kanados mokslų daktaras Gordonas Neufeldas – ilgametis vystymosi psichologas, tėvų konsultantas – teigia, kad vaikų socializacijai yra reikalinga aplinka, ugdanti tinkamus socialinius įgūdžius. Klaidinga būtų manyti, kad vien vaiko buvimas bendraamžių apsuptyje užtikrina tinkamą socialinę jo raidą. Psichologai vis dažniau kalba apie tai, kad vaikams daug svarbesnis yra ryšys ir bendravimas su suaugusiais nei su bendraamžiais.
​Kita labai svarbi G.Neufeldo teorija, kuri remiasi moksliniais atradimais, – pagrindinė sveikos vaiko asmenybės vystymosi sąlyga yra tvirtas ir glaudus ryšys su už juos atsakingais suaugusiaisiais. Pastebėta, kad paauglių žodynas tampa vis skurdesnis todėl, kad vaikai yra labiau prisirišę vieni prie kitų nei prie suaugusiųjų, atsakingų už juos. Daug daugiau naudos yra vaikui bendrauti su tuos pačius interesus turinčiais žmonėmis (būreliuose, bibliotekose, muziejuose, kt.) nei su nuolat įtampą keliančiais klasiokais, esančiais toje pačioje klasės erdvėje.
Sąlyginai mažiau laiko praleisdamas prie standartizuotų užduočių, vaikas turi daugiau laiko domėtis jam patinkančia veikla ir taip natūraliai tampa apsuptas jį visokeriopai ugdančių įvairaus amžiaus žmonių.